V. Sereikaitė planuoja karjeros pabaigą
2015-01-20

Vilija SereikaiteTradiciškai sausio pradžioje Panevėžyje paskelbiami metų geriausi kiekvienos sporto šakos atstovai, o kulminacija tampa geriausio miesto sportininko rinkimai.

Sausio 8-osios vakarą Panevėžio muzikiniame teatre rinkosi geriausi praėjusių metų atletai, savo sportinę aprangą išmainę į dailius kostiumus ar puošnias sukneles. Iškilmingame vakare 2014-ųjų geriausia sportininke pripažinta treko dviratininkė 27-erių Vilija Sereikaitė.

Europos dviračių treko čempionatas Prancūzijai priklausančiame Gvadelupos salyne V. Sereikaitei buvo sėkmingas. Sportininkė 3 km asmeninio persekiojimo lenktynėse iškovojo bronzos medalį. Tai vienintelė prizinė vieta, kurią pavyko užimti Lietuvos rinktinei.

Per 15 metų trunkančią karjerą – ne vienas įspūdingas startas bei iškovota pergalė. 2009 metais pasaulio čempionate pasiektas Lietuvos individualaus persekiojimo rekordas (3 min. 31,9 sek.) iki šiol priklauso Vilijai.

„Man gera tai žinoti, tai svarbu“, – prisipažino tituluota sportininkė. „Iki manęs nebuvo tokios greitos dviratininkės šioje rungtyje. Manau, man baigus sportinę karjerą, taip greitai neatsiras sportininkė, kuri galėtų pagerinti šį rezultatą“.

Jos sportinėje biografijoje – trys pasaulio čempionatų bronzos medaliai, 2011-aisiais iškovotas universiados auksas, Europos pirmenybėse iškovoti visų spalvų medaliai.

Geriausia 2014-ųjų Panevėžio miesto sportininkė neslepia: jos sportinės karjeros saulė leidžiasi.

– Ar pelnytas geriausios metų sportininkės titulas – didelė staigmena?

– Staigmenos nebuvo. Tačiau buvo malonu išgirsti šią naujieną stovyklaujant Kroatijoje. Kai pranešė, tikrai buvo maloni, netikėta žinia, visai nesitikėjau.

Iš Kroatijos grįžome prieš keletą dienų. Kadangi Lietuvoje šalta, o prarasti formos nenoriu, tenka treniruotis užsienyje. Reikalingas ir plentas, o Lietuvoje šiuo metu sniegas, ledas. Treniruojamės ten, kur šilčiau.

– Kas pranešė džiugią naujieną – galbūt treneris?

– Ne, iš Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro parašė laišką. Tai labai malonu, nes tai pirmas mano toks apdovanojimas. Turiu daug taurių, medalių, tačiau šis titulas man pirmas. Visada laimėti ir būti geriausiai yra džiugu.

– Ar spėjote pailsėti po praėjusio sezono? Kiek laiko poilsiavote?

– Mes neturime atostogų. Nėra laiko, kai neminame dviračio. Yra pereinamasis laikotarpis, kai treniruotės ne tokios intensyvios, lengvesnės. Jau penkiolika metų sportuoju – niekada nesustoju.

– 2014-ieji buvo sėkmingi jūsų karjeroje?

– Buvo visko. Negaliu sakyti, kad metai buvo labai sėkmingi, nes didžiausi lūkesčiai buvo susiję su komandinio persekiojimo rungtimi. Planavome pretenduoti į olimpinių žaidynių atranką. Liūdna, bet to jau nebebus.

Džiugu, kad iškovotas medalis individualaus persekiojimo rungtyje pakėlė nuotaikas.

– Laidojate viltis patekti į 2016-ųjų Rio de Žaneiro vasaros olimpines žaidynes?

– Nėra stiprios komandos, nėra pajėgių dviratininkių, kurios galėtų siekti aukštų rezultatų. Dabar toks laikas, kai mažėja sportininkų, be to, Lietuva – maža šalis…

– Tai pagrindinė priežastis, kodėl pasaulio taurės etapuose nėra Lietuvos moterų rinktinės komandinio persekiojimo rungtyje?

– Paprasčiausiai mums nebuvo jokių galimybių. Nėra prasmės keliauti į kitą pasaulio kraštą vien tik tam, kad dalyvautume. Reikia rezultatų.

– Ar pernai pakako startų?

– Po 2012-ųjų Europos dviračių treko čempionato turėjome dvejų metų pertrauką. Išgyvenome didžiulius pasikeitimus, pakeitė rungtis. Jei būtų palikę dviračių treko rungčių seną programą, būčiau tikra, kad pateksiu į olimpines žaidynes ir jose dalyvausiu, galbūt iškovosiu medalį. Dabar pakeitė visą mūsų programą ir nebeliko šansų.

Planuoju po metų kitų baigti karjerą. Nebėra didelio tikslo sportuoti.

– Kokie šių metų planai? Ar jau turite varžybų tvarkaraštį?

– Kovo mėnesį vyks reitingo taškų varžybos Panevėžyje. Rinksime taškus kitiems metams. Aušrinė Trebaitė daugiakovės rungtyje kovos dėl kelialapio į olimpines žaidynes. Mes rinksime taškus pasaulio čempionatui. Svarbiausias šių metų startas – artėjančios Europos pirmenybės. Kol kas dar neaišku, kur jis vyks, daug klaustukų.

Didžiausias tikslas buvo patekti į olimpines žaidynes, tačiau Europos čempionate nepavyko sėkmingai pasirodyti su komanda, šios viltys žlugo.

– Jūsų treneris Antanas Jakimavičius dalyvauti sportininkų pagerbimo vakare irgi negalėjo dėl svarios priežasties.

– Jis su Aušrine Kolumbijoje, ruošiasi pasaulio taurės etapui. Jei sėkmingai pasirodys, sportininkė toliau sieks kelialapio į pasaulio pirmenybes.

– Užsiminėte apie karjeros pabaigą. Galbūt jau žinote ateities planus? Ką ketinate veikti padėjusi tašką sportiniame kelyje?

– Praėjusiais metais baigiau universitetą. Iš tikrųjų nežinau, ką darysiu, jaučiuosi truputį pavargusi. Gyvenimas parodys. Manau, daugiausia porą metų dar sportuosiu.

Be to, laikas kurti šeimą – birželio mėnesį vestuvės su draugu Mantu Petrusevičiumi. Jis taip pat buvęs dviratininkas. Prieš porą metų abu tapome Lietuvos reitingo nugalėtojais. Mantas šiuo metu sportuoja tik savo malonumui. Galbūt norėtų sportuoti, bet dėl manęs metė dviračius, kad būtų šalia. Dabar ieškome vestuvėms fotografo! (Šypsosi.)

– Kalbant apie jūsų karjerą, kurie metai buvo patys įspūdingiausi? Kuri pergalė suteikė daugiausia džiaugsmo, kurio starto niekada neužmiršite?

– Pats geriausias sezonas – 2007-ieji, metai iki Pekino olimpinių žaidynių, kai iškovojau 6 vietą pasaulio čempionate. Vėliau – dar dveji sėkmingi metai po Pekino olimpiados. Šie sezonai buvo aukščiausias taškas per mano karjerą.

Manau, niekada neužmiršiu starto olimpinėse žaidynėse. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę. Tai kiekvieno sportininko svajonė.

– O kurie karjeros metai buvo sunkiausi? Gal nesuklysiu pasakęs, kad 2012-ieji, kai nepavyko prasimušti į Londono olimpiadą?

– Man sunkiausia buvo tada, kai iš olimpinių žaidynių programos išbraukė asmeninio persekiojimo rungtį. Po 2008-ųjų tikrai tobulėjau, jaučiausi stipri, kitoje olimpiadoje galėjau pretenduoti į medalį. Deja, panaikino šią rungtį.

– Ko norėtumėte palinkėti jaunosioms dviratininkėms, kurios nori lygiuotis į jus ir sekti jūsų pėdomis?

– Siekti savo tikslo, nepasiduoti. Yra toks posakis: sunkiausias fizinis pratimas – suimti save į rankas. To ir palinkėčiau: valios, ištvermės. Norėčiau, kad atsirastų žmogus, kuris užimtų mano vietą.

– Ar šiuo metu matote tokią kolegę, kuri po metų kitų galėtų pretenduoti į jūsų rezultatus?

– Kol kas ne. Tikiuosi, kad atsiras.

– Ar nekeista, kad nors turime Panevėžyje puikų treką, tačiau talentingos pamainos trūksta?

– Galbūt tokie laikai. Manau, Lietuvos dviračių sporto federacija ne viską padarė ir daro, kad ši sporto šaka augtų, populiarėtų. Tačiau tai plati ir sunki tema, nenorėčiau apie tai kalbėti.

Autorius: Linas JOCIUS, panbalsas.lt